Klausimai SAM:
- Į ministerijos daržą skrieja kritikos strėlės, jog nesidomite, ką įvairiais reformos klausimais mąsto gydymo įstaigų atstovai, medikų bendruomenė. O ar žinote, kokia slaugos sektoriaus atstovų reakcija į jūsų siūlomą ilgalaikės priežiūros (slaugos ir socialinių paslaugų visumos) modelį bei kitus pakeitimus?
 
Atsako SAM Asmens sveikatos departamento Pirminės sveikatos priežiūros ir slaugos skyriaus patarėjas Artūras Šimkus:
- Taip, buvo kalbėta ir su gydymo įstaigų atstovais. Pokalbis ir informacijos teikimas tikrai vyksta. Dėl pokyčių dauguma turi tam tikrų nuogąstavimų. Žinoma, iššūkių, ko gero, bus įvairių ir situacijų gali būti nestandartinių. Apskritai visa sveikatos politika šiuo metu yra orientuojama į ambulatorinių paslaugų plėtrą, į ligų prevenciją, slaugos paslaugas namuose, nes pagal išvengiamų hospitalizacijų skaičių Lietuva atsiduria gerokai žemiau negu Europos vidurkis.
 
Tikimės, kad įgyvendinus reformą perteklinių hospitalizacijų skaičius sumažės, o įstaigose pagerės teikiamų paslaugų kokybė, nes pastarosiomis kol kas nėra patenkinti nei pacientai, nei mes, ministerijos atstovai, susipažinę su kontroliuojančių institucijų informacija apie atliktus patikrinimus.
 
- Šiuo metu yra taisomas galiojantis palaikomojo gydymo bei slaugos tvarkos aprašas. Tad, kokie esminiai pokyčiai laukia palaikomojo gydymo ir slaugos sektoriaus atstovų?
- Esminių pokyčių ne tiek ir daug – keletas, bet jie svarbūs. Pirmiausiai indikacijose nebelieka ligų kodų. Bus vertinamas individualus slaugos paslaugų poreikis. Slaugytojai turės pildyti specialius klausimynus, vertinti paciento sveikatos būklę, tai yra aktyviai dalyvauti paciento slaugoje. Jei ambulatorines paslaugas teikianti slaugytoja įvertins, kad namuose paciento jau nebegalima slaugyti, tai yra atsirado sudėtingesnių paslaugų poreikis, žmogus galės būti perkeliamas į stacionarą palaikomajam gydymui ir slaugai. O ten pasiekus geresnių rezultatų pacientas vėl būtų grąžinamas slaugai namuose.
 
Be to, palaikomasis gydymas ir slauga būtų skirstomi į tris rūšis: bendroji slauga, vegetacinės būklės pacientų slauga ir demencija sergančių pacientų slauga. Kiekvienai rūšiai būtų nustatyti skirtingi kriterijai, pirmiausiai kalbant apie komandos sudėtį arba darbuotojų skaičių.
Gera žinia ta, kad dėl kokybinių aspektų didinant personalo skaičių atsirado priežastis įkainiui padidinti. Ligonių kasos šiuo metu atlieka galutinius apskaičiavimus – įkainis padidėtų pakankamai ženkliai. Bus patikslinami ir kai kurie infrastruktūros (pavyzdžiui, kalbame apie atitinkamus palatų dydžius) reikalavimai.
Tai dar ne teisės aktas, o projektas, kurio rengimas jau eina į pabaigą. Dar deriname kai kuriuos aspektus su socialiniais partneriais, tarp jų – ir Lietuvos savivaldybių asociacija.
 
- Įvertinote tai, jog sumažinus hospitalizacijos skaičius slaugytojos neprivažinės pas kiekvieną slaugomą pacientą į namus – šiam bent kelis kartus per dieną reikia pakeisti sauskelnes, atlikti daug įvairių kitų procedūrų? Slaugos įstaigų vadovai taip pat suks galvas, iš kur paimti daugiau personalo...
- Įvertinome, kad ambulatorinės slaugos paslaugos namuose jau bus teikiamos integraliai, kartu su socialinėmis paslaugomis. O sauskelnes gali pakeisti ir socialinis darbuotojas, tam tikrai nereikia jokių medicininių žinių. Derėtų nepamiršti ir slaugytojų padėjėjų, kadangi tai – ypač svarbi personalo grandis, kuriai priskirta pakankamai daug kompetencijų. Šie darbuotojai teikiant slaugos paslaugas galėtų būti išnaudojami efektyviau.
 
Daug viliamės iš integruotų paslaugų. Komandoje, kuri teikia ambulatorinės slaugos paslaugas namuose, yra ne tik slaugytojai, bet ir slaugytojų padėjėjai, ir kineziterapeutai, ir kiti specialistai. Tokia praplėsta komanda bus daug efektyvesnė.

---

 
Klausimai slaugos įstaigų vadovams
- Ministerijoje šiuo metu yra ruošiamas ilgalaikės priežiūros modelis, kuomet med. paslaugos bus integruojamos su socialinėmis? Kaip tai paveiks slaugos įstaigas? Jūsų nuomone, ar toks modelis pasiteisins?
 
- Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė, Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos valdybos pirmininkė Violeta Grigienė (toliau – V.G.):
- Ilgalaikės priežiūros paslaugų modelis pristatomas kol kas pakankamai abstraktus, akcentuojant jo būsimą naudą vartotojams. Paskutinės viešosios konsultacijos, vykusios gegužės mėnesį, metu paaiškėjo, kad tai bus nauja hibridinė paslauga, daugiau prilygstanti socialinei, nei sveikatos priežiūros paslaugai. Visos dabartiniu metu funkcionuojančios ilgalaikės ir trumpalaikės socialinės globos įstaigos ir ASPĮ, teikiančios palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas, turės reformuotis į unifikuotą veiklą vykdančias ilgalaikės priežiūros institucijas su mišriu finansavimo modeliu iš naujai sukurto fondo. Jos turės kardinaliai pakeisti infrastruktūrą, personalo sudėtį ir darbo krūvius, veiklos pobūdį, kuris labiau prilygsta socialinių paslaugų teikimo procesui. Tose įstaigose slaugos paslaugų finansavimo trukmė drastiškai mažinama nuo 120 dienų iki 28 dienų, nepriklausomai nuo slaugos poreikio priežasties ir individo būklės sunkumo. Stacionarios paliatyviosios pagalbos paslaugos eliminuojamos iš minėtų įstaigų veiklos ir perduodamos ASPĮ, teikiančioms aktyvaus gydymo paslaugas.
 
Todėl Jūsų klausimas apie perėjimo prie ilgalaikės priežiūros paslaugų modelio poveikį ir pasekmes slaugos paslaugas teikiančioms ASPĮ, manyčiau, yra tik retorinis. Kitaip sakant, nebelieka sveikatos paslaugų sąraše palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų pagal dabartinės paslaugos turinį ir apimtis, nes vienas iš reformos kūrėjų viešosios konsultacijos metu kategoriškai pareiškė, kad „slaugoje niekas negydo, slaugoje tik slaugo“. Tai apie kokias ateities perspektyvas sveikatos priežiūros institucijoms, teikiančioms palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas, galima kalbėti? Atsakymas vienareikšmis, dvi alternatyvos – ASPĮ veiklos, net ir modifikuotos, apimčių mažėjimas ir išnykimas arba virsmas į ilgalaikės priežiūros instituciją, kitaip tariant, tikrus „slaugos namus“.
 
Jūsų klausimą, ar toks modelis pasiteisins, sunku atsakyti, nes, manyčiau, labai skirtingi kuriamo modelio vertintojų lūkesčiai – reformų kūrėjų vienoki, paslaugų teikėjų ir pacientų bei jų artimųjų – kitokie. Manau, bandoma supaprastinti senėjančios visuomenės slaugymo ir globos masto ir tų paslaugų teikimo aspektų problemas, sumažinti vis didėjančią finansinę naštą valstybei, ieškant pigesnių paslaugų teikimo variantų. O ar tai pavyks, gyvenimas parodys. Juolab kad net ekonomiškai turtingoms šalims kol kas nepavyko sukurti sėkmingo ir efektyviai funkcionuojančio vieningo modelio dėl minėtų paslaugų nuolat augančio poreikio, jų brangumo, nevienalytiškumo ir individualumo.
 
Vilniaus Šv.Roko ligoninės direktorius Robertas Prokurotas (toliau – R.P.):
- Sunku kalbėti ir vertinti, kada nėra iki galo parašytų ir išleistų teisės aktų. Bent jau mūsų įstaiga pasisakome už naujovių diegimą. Tačiau žvelgiant į kitas Europos Sąjungos valstybes, integruota ilgalaikė priežiūra nėra pigus dalykas. Priešingai, pakankamai brangus. O Lietuvoje, kiek galima spręsti iš pateiktos informacijos, formuojami trys slaugos paslaugų teikimo modeliai: ilgalaikė priežiūra namuose, ilgalaikė priežiūra dienos centre bei ilgalaikė priežiūra stacionare. Didžiausias paslaugų skaičius – apie du trečdaliai visų slaugos pacientų – turėtų atitekti slaugai namuose. Vadinasi, iš karto galima daryti išvadą, kad slaugos pacientų stacionare turėtų mažėti.
 
Nuolat kalbame apie slaugos paslaugų trūkumą bei senėjančią visuomenę. Prognozuojama, kad 2050 metais 65 metų ir vyresnio amžiaus gyventojai sudarys 28, 5 procento. Visuomenė sensta ir slaugos paslaugų vis tiek reikės, tad kaip ir kieno sąskaita hospitalizacijos skaičiai bus mažinami?
Reformos, kaip sakoma, turi ir gerų, ir blogų pusių. Ilgalaikės integralios pagalbos modelis yra dar tik kūrybos stadijoje, todėl sunku vertinti, kiek šis siūlomas projektas turės stiprybių ir silpnybių.
 
Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centro direktorė Inga Tamosinaitė (toliau –I.T.):
- Stacionarių palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų natūraliai sumažėtų, jei šias paslaugas teikiančioms įstaigoms nereikėtų spręsti pacientų socialinių problemų, kai šeimos gydytojai juos atsiunčia turėdami tikslą, kad palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas teikiančioje įstaigoje bus sutvarkyti specialieji poreikiai.
 
Tačiau yra dar viena grupė pacientų, kuriems reikia daugiau nei 120 dienų palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų, o paliatyviosios pagalbos paslaugos pagal indikacijas jiems nepriklauso. Tokiems žmonėms belieka važiuoti į socialinės globos paslaugas teikiančią įstaigą arba patiems mokėti už paslaugas.
Taigi, tikiuosi, kad prie palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų hospitalizacijos mažinimo bus pereita tik tada, kai ambulatorinės slaugos paslaugos bus adekvačios pacientų poreikiams.
 
- SAM lygiagrečiai įnikusi į Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų aprašo keitimo projektą. Nebeliks ligų kodų... Kiekvienas atvejis bus vertinamas individualiai. Jums geriau dirbti su ligų kodais ar be jų?
R.P.:
- Ar tai reiškia, kad bus tik vienas įkainis? Pacientai dabar, priklausomai nuo būklės, turi skirtingus kodus. Skiriasi ir apmokėjimas. Be to, gydant paciento sveikata gali kisti. Kaip bus, jei vieną dieną paciento būklė vienokia, o kitą – jau kitokia? Norint kiekvieną atvejį vertinti individualiai reikalingi kriterijai, kurie nulemtų, jog lengvesnės būsenos pacientui būtų priskirtas vienas teikiamų paslaugų įkainis, o sunkesnės būsenos – kitas. Jei to nebus, kiek bus vertintojų, tiek ir nuomonių (interpretacijų). Manau, būtų geriau vertinti pagal kodus.
 
V.G.:
- Ligų kodų naikinimas klinikiniu požiūriu nėra logiškas. Manyčiau, jis tik įneš sumaišties ir apsunkins medikų darbą. Rimtų argumentų, kodėl taip daroma, neišgirdome. O darbo organizavimo (kartu ir tikrinimo) procesas visada skaidresnis bei objektyvesnis, kai paslaugų teikimo kriterijai, kaip ir indikacijos tas paslaugas gauti yra konkretizuoti bei aiškiai apibrėžti. Manyčiau, šiuo sumanymu bandoma atitolinti slaugos paslaugas nuo sveikatos priežiūros paslaugų, kartu priartinant jas prie socialinių paslaugų, tai yra planuojamų ateityje teikti ilgalaikės priežiūros paslaugų.
 
I.T.:
-Tikėtina, kad pradžioje tikrai bus nelengva tiek mums gauti teisingai parašytus siuntimus, tiek siunčiantiems gydytojams ligoninėse tinkamai įvertinti paciento poreikius, ar jam užtenka ambulatorinių slaugos paslaugų, ar būtinos stacionarios palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos. Mano nuomone, siekiant užtikrinti gydymo kokybę, indikacijos pagal ligas turėtų likti, greta atnaujintų indikacijų.
 
- Kaip vertinate tai, jog slauga, įsigaliojus minėtam aprašui, bus suskirstoma į tris rūšis: bendrąją, vegetacinių ligonių bei sergančiųjų demencija?
I.T.:
- Dabar paslaugos taip pat yra skirstomos pagal pacientų ligas, jų būkles, Bartelio indeksą. Pagal naująjį aprašą teks perorganizuoti skyrius, tai yra juos padalinti, palatose sumažinti lovų skaičių. Visa tai sumažins bendrą lovų skaičių įstaigoje. To pasekmė – mažėjantis paslaugos prieinamumas. Bet įvertinus, kad ambulatorinės slaugos paslaugos iki to laiko bus išplėtotos, reikia tikėtis, kad pykčio iš visuomenės nesulauksime. Be to, šiems struktūriniams pokyčiams įgyvendinti reikalingos nemenkos investicijos.
 
Tikiuosi, kad įsigaliojus naujajam aprašui palaikomojo gydymo paslaugos įstaigose bus teikiamos pagal šį standartą ir kokybe prilygs viena kitai.
Norėtųsi tikėti, kad įkainis bus padidintas adekvačiai keliamiems reikalavimams, nes siekiant užtikrinti kokybišką palaikomąjį gydymą ir slaugą, orias sąlygas pacientams yra reikalingos įvairios medicininės pagalbos bei slaugos priemonės, ne tik statistinis personalas.
 
V.G.:
- Manyčiau, slaugos paslaugų skirstymas į tris rūšis yra dirbtinis, atsirandantis, matyt, todėl, jog naikinami ligų kodai. Aiškaus atsakymo, kokie teoriniai ir praktiniai argumentai nulėmė sprendimą, kad atsirastų visiškai naujos slaugos paslaugų grupės, būtų panaikintos specialiosios (medicininės diagnozės) hospitalizavimo indikacijos, o apsiribojama tik vienintele bendrine indikacija – pacientas negali savimi pasirūpinti ir jam reikalinga nuolatinė sveikatos priežiūros specialistų priežiūra, iš politikų neišgirdome.
 
R.P.:
- Dėl krūvių ir apmokėjimo tvarkos kyla išties nemažai klausimų. Pavyzdžiui, gydytojas turi dvidešimt demencija sergančių pacientų, slaugytoja – dvylika. Remiantis reikalavimais, specialiai pritaikytame skyriuje tokių pacientų galės būti ne daugiau kaip dvylika, kiekvienoje palatoje – ne daugiau kaip po du. Vadinasi, skyriaus vedėjas negalės dirbti visu etatu. O vienai slaugytojai prižiūrėti dvylika demencija sergančių pacientų – irgi nemenkas krūvis.
Kalbant apie būsimą reformą, kliuvinių išties nemažai. Pavyzdžiui, jeigu ligoninė pagal esamą infrastruktūrą norės atitikti ministerijos keliamus reikalavimus, kuomet palatose galės gulėti po du demencija sergančius pacientus, turės atlikti rekonstrukcijos darbus. Kvadratūra nuo to nesikeičia, o pacientų skaičius mažėja. Vadinasi, turi būti keliamas įkainis, idant ligoninė galėtų išsilaikyti, o jos metinis finansinis rezultatas būtų teigiamas.
 
- Tikite ministerijos pažadais esą įkainis už paslaugas bus pakeltas pakankamai ženkliai (kaip buvo skelbiama, pusantro karto)?
V.G.:
- Reikėtų patikslinti, kad SAM pažadai didinti įkainį už slaugos paslaugas buvo imperatyviai susieti su reikalavimais asmens sveikatos priežiūros įstaigoms (ASPĮ), teikiančioms stacionarias slaugos paslaugas, ženkliai modifikuoti veiklą. Pritaikyti ją naujiems paslaugų teikimo reikalavimams, imliems finansiniams kaštams (ASPĮ infrastruktūros pritaikymas, gydomų pacientų skaičiaus palatose mažinimas, būtinybė mažinti medicinos personalo darbo krūvius ir poreikis ženkliai didinti personalo skaičių, naujų pareigybių įvedimas, kaip antai, individualios priežiūros specialistai ir kt.) per pakankamai ribotą laiką. Jau nekalbant apie tai, kad įstaiga privalo po pertvarkos teikti Akreditavimo tarnybai prašymą dėl licencijos patikslinimo.
 
Taigi, kad galėtų gauti tą žadamą įkainį, įstaigoms būtina atlikti ženklias transformacijas su turimais ribotais resursais, o tai daugeliui yra misija neįmanoma.
Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga ir kitos profesinės asociacijos teikė rašytines ir žodines pastabas, reikalaudami atsakymų į keičiamų teisės aktų valdymo racionalumo ir ekonominio pagrįstumo klausimus, į kuriuos taip ir nebuvo atsakyta. Kol kas naujos redakcijos palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų teikimo reikalavimų aprašo projektas atidėtas iki rudens, bent tuo ir pasidžiaukime.
 
- Reikalavimai krūviams ne per daug optimistiški, žinant, su kokiais iššūkiais susiduria įstaigos norėdamos užtikrinti reikiamą darbuotojų skaičių? Kokia situacija jūsų įstaigoje?
R.P.:
- Ilgalaikės priežiūros paslaugoms buvo nustatytas santykis – kad įstaigose turėtų būti teikiama 70 procentų medicinos ir 30 procentų socialinių paslaugų. Slaugos ligoninės sugebėtų suburti ilgalaikės priežiūros komandas. Bet jeigu globos įstaigai reikės surasti 70 procentų medicinos personalo, vargu, ar pavyks. Visais atvejais, kai lygini su pažangiomis Europos valstybėmis, jie turi mažesnį pacientų skaičių, tenkantį vienam darbuotojui. Lietuvoje gi jaučiamas didelis medicinos darbuotojų trūkumas, o aptarnaujant didesnį pacientų skaičių pirmiausiai nukenčia paslaugos kokybė. Bet iš kur paimsi tų trūkstamų specialistų, jeigu Lietuvoje slaugytojų bei kitų specialybių darbuotojų mažėja? Tai – gana sudėtingas ir ne tik mūsų šalyje egzistuojantis veiksnys.
 
V.G.:
- SAM siūlomi sveikatos priežiūros specialistų darbo krūviai vienareikšmiškai yra neadekvatūs dabartinei sudėtingai situacijai darbo rinkoje, ypač regionuose, kur jau keleri metai stebimas ženklus medicinos darbuotojų (ypač slaugytojų, slaugytojų padėjėjų ir kt.) deficitas. Neatsižvelgiama ir į dirbančiųjų medicinos darbuotojų amžiaus vidurkį, kuris yra pakankamai solidus, todėl netolimoje ateityje sveikatos sistemos laukia dar didesni iššūkiai sprendžiant žmogiškųjų išteklių problemą.
Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, nuolat stengiantis palaikyti institucijos patrauklumą vidine aplinka, organizacijos kultūra ir santykinai nemažais darbo užmokesčiais, pavyksta pritraukti darbuotojų ne tik iš miesto, bet ir aplinkinių rajonų. Taigi pavyksta užtikrinti ir specialistų poreikį bei rekomenduojamus darbo krūvius, pavyzdžiui, vienam slaugytojui su padėjėju vidutinis darbo krūvis yra 13-15 slaugomų pacientų.
 
I.T.:
-Skirtingos įstaigos, skirtingi miestai susiduria su vis kitais iššūkiais įdarbinant gydytojus, slaugytojus, jų padėjėjus. Šiuo metu personalo stygiaus nejaučiame, tačiau buvo laikotarpių, kai teko dirbti ir didesniais krūviais.
 
- Įdomu, ar ministerija klausė jūsų, slaugos sektoriaus atstovų, nuomonės tiek rengdama ilgalaikės priežiūros modelį, tiek keisdama palaikomojo gydymo ir slaugos aprašą?
V.G.:
- Su apgailestavimu turiu pasakyti, kad visa medikų bendruomenė, įskaitant ir dirbančius slaugos sektoriuje, pasigenda konstruktyvaus bei išsamaus dialogo dėl būsimos veiklos perspektyvų. Sveikatos politikai, deja, apsiriboja viešosiomis konsultacijomis, kurių metu dažniausiai pristatomas galutinis produktas, vizija, siekiniai be aiškaus plano ir konkrečių jam vykdyti instrumentų. Kuriant reformos planus ir keičiant teisės aktus, pasigendama valdymo racionalumo ir ekonominio pagrįstumo aspektų, poveikio rezultatų analizės. Jau nekalbant apie tai, kad visiškai neatsižvelgiama į sudėtingą dabartinę situaciją valstybėje (augantį infliacijos lygį, energetinių resursų sąlygotą ASPĮ veiklai vykdyti reikalingų sąnaudų ženklų didėjimą), taip pat imperatyvų reikalavimą didinti darbo užmokesčio fondą. Deja, tai sunkiai suderinama su pastaruoju metu nežymiai didėjančiais visų sveikatos priežiūros paslaugų, įskaitant ir palaikomojo gydymo bei slaugos paslaugų įkainiais, ir, kaip minėjau, sudėtingą situaciją darbo rinkoje dėl sveikatos priežiūros specialistų ir kitų darbuotojų stygiaus.
 
Jokių viešų diskusijų ir svarstymų apie palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų teikimo reikalavimų aprašo keitimo projektą taip pat nebuvo. Apie planuojamus pokyčius informaciją gavau iš kolegų, kurie dalyvavo keliuose darbo grupės posėdžiuose. Be to, ligoninei Valstybinė ligonių kasa buvo delegavusi užduotį detaliai apskaičiuoti ir pateikti išvestinių naujai kuriamų slaugos paslaugų grupių įkainių kainodarą, remiantis dabartinės įstaigos vykdomos veiklos rodikliais (paslaugų (jas naujai sugrupuojant) apimtimis ir veiklos sąnaudomis).
 
I.T.:
- Sudarytoje darbo grupėje buvo palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas teikiančių įstaigų atstovai, šioje darbo grupėje teko dalyvauti ir man. Kai kurie mūsų pasiūlyti pakeitimai yra Apraše.
 
V.G.:
- Sveikatos strategai neįvertina tos aplinkybės, kad jokios permainos neįvyksta staiga, išdėsčius ambicingus siekius programose ir juos lydinčiuose teisės aktuose, tam reikalingas pakankamai ilgas laikotarpis ir, svarbiausia, tinkamai parinkti instrumentai (finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, infrastruktūros pritaikymas ir kt.), padedantys juos įgalinti. Ir ypač tai aktualu ir sudėtinga realizuoti praktiškai, kai kalbama apie jautrią visiems gyventojams sritį – sveikatos paslaugų sektorių. Reikėtų vengti kardinalių ir skubotų sektoriaus pertvarkos priemonių taikymo, būtinas tarpinių slaugos modelių kūrimas, užtikrinant nuoseklų perėjimą iš vieno etapo į kitą ir vengiant „šoką“ sukeliančių transformacijų sveikatos paslaugų sektoriuje.

---

 
Komentaras
Vilniaus miesto vicemerė Edita Tamošiūnaitė:

- Šiuo metu dar nėra patvirtinti teisės aktai, nėra aiškumo. Pagrindinis planuojamas pokytis slaugos paslaugų srityje – šių paslaugų integracija su socialinėmis paslaugomis visuose lygmenyse. Kuriamas Ilgalaikės priežiūros modelis, kuris kaip planuojama, leis integruotai teikti asmens sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas bei sudaryti sąlygas asmeniui kuo ilgiau savarankiškai gyventi bendruomenėje.
 
Vilniaus miesto savivaldybei žinoma, kad planuojama didinti ambulatorinių slaugos paslaugų namuose ir mažinti stacionarinių paslaugų apimtis, steigti slaugos dienos stacionarus (kol kas Slaugos dienos stacionaro paslaugų teikimo reikalavimų aprašas nėra patvirtintas, nėra aiškus įkainis už suteiktas paslaugas), tačiau kad galima būtų imtis konkrečių žingsnių, informacijos trūksta. Tikėtina, kad poliklinikose steigsime slaugos dienos stacionarus, apie tai esame informavę ir pateikę steigimui reikalingas investicijas SAM. Galbūt slaugos dienos stacionarus steigsime ir palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse.
 
Sudėtinga planuoti stacionarių palaikomojo gydymo ir slaugos lovų poreikį, įvertinti įstaigų galimybes teikti naujas slaugos dienos stacionaro paslaugas, kai nėra aiški tolesnė slaugos paslaugų teikimo tvarka, būsimas stacionarių lovų skaičius gyventojams, stacionarių dienos vietų skaičius gyventojams, šių paslaugų įkainis.
Gavus tikslesnę informaciją iš Sveikatos apsaugos ministerijos, planuojama organizuoti pasitarimą su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir spręsti dėl ambulatorinės slaugos paslaugų plėtros, jei reikės, dėl teikiamų stacionarių palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų pertvarkos.
 
Vilniaus TLK pateiktais duomenimis, iš viso Vilniaus mieste yra 1023 TLK finansuojamos palaikomojo gydymo ir slaugos lovos (VMS plius VšĮ „Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas“, UAB „Gemma sveikatos centras“, VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, UAB „Addere“ – taip pat priskiriama prie Vilniaus m.) ir 81 paliatyviosios pagalbos lovos (VMS plius VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos, VšĮ „Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas“).



lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!